Senovėje moterys turėjo įvairių tarpusavės bendravimo papročių: vakaronės, sudėtinis audeklas, pirties suėjimai, bobystės, apgėlai, duonos paragavimai, ugnies skolinimas ir kt. Susirinkdavo visos į vieną gryčią ir dainuodavo, giedodavo, pasakas sekdavo, atsinešdavo savo darbų, pasilinksmindavo, viena kitą paguosdavo, pamokydavo.
Vasario 18 dieną sukviečiau į nuotolinę moterų bendrystės valandą esamas ir buvusias mokines, koleges, mokinių mamas, drauges. Šios popietės centre – duona. Šventa ir(ar) kasdieninė.
Kartą paklausiau mokinių, ar jų namuose kepama duonelė? Liūdna, tačiau retuose namuose pakvimpa namine duona. Gimė integruota etikos dalyko ir etninės kultūros programos užduotis, kurios tikslas – sutartu laiku namie kepti duoną ir pasidalinti proceso nuotraukomis kaip bendrystės, vienas kito palaikymo, gyvenimo simboliu.
Merginų užduotis visai nesudomino. Atsiliepė tik dvi. Duonai kepti matyt reikia subręsti, suvokti, kad tame procese yra kur kas daugiau, nei valgio gaminimas. Juk šeimininkė minkydama duoną sudeda savo meilę, rūpinimąsi, gerumą, globą, maldą. Mano idėją palaikė auklėtinių mamos. Gražvydo Bartkaus mama Lina ir Martyno Mačiulskio mama Genovaitė prisiuntė man tiek nuotraukų, kad aš tikrai turėjau kažkaip savo idėją įgyvendinti. Taigi pradėjau dėlioti skaidres. Mokiniai įgarsino tekstą. Ne taip lengvai „gimė“ garso įrašas. Teko derėtis, žadėti, prašyti. Užtat mamos kepė duoną vieną po kitos ir neraginamos siuntė nuotraukas. Kartą paklausiau mamos Linos, gal ji sutiktų gyvai pasidalinti duonos receptais ir papasakoti, kaip ji duoną kepanti. Taip gimė moterų bendrystės popietė.
Beveik dvi valandas zoom platformoje vykęs mokinių, mokytojų ir mamų susitikimas pateisino lūkesčius. Ponia Lina Bartkienė pakvietė mus į savo virtuvę. Tą dieną buvo užmaišytos trys skirtingos duonelės: bananų, medaus, su raugu bei vaisiais. Popietėje dalyvavusios moterys pasižadėjo pagal šiuos receptus iškepti duoną ir kaip įrodymą atsiųsti nuotraukų. Taip ir buvo. Tačiau labiausiai širdį glostė man ir mamai Linai Bartkienei skirti padėkos žodžiai.
Ieva Ragainytė: Šios dienos projektas apie duoną buvo labai įdomus. Smagu, kai karantino metu atsiranda būdų, kaip pasidžiaugti ir pasimokyti iš kitų. Kai esame uždaryti namuose, mes turime daugiau laiko sau, savęs atradimams ir galimybėms išmokti kažko naujo. Tokie projektai man suteikia motyvacijos, pačiai kyla noras imti ir daryti.
Mokytoja Veronika Razgienė: Ačiū už tokį sumanymą sujungti skirtingų profesijų ir skirtingų kartų žmones duonelės kepimui. Šiandien įvyko kažkokio paslaptingo laukimo, nekantrumo valanda, lyg gimstančio kūdikio laukimas, kad net kvapą pradėjome jausti tos kasdienės duonelės gaminimo procese. Ačiū mamai Linai ir mokytojai Ingai. Tik tokios šiltos moterys gali betarpiškai bendrauti ir dalintis.
Mokytoja Jeruslava Janauskienė: Mano duonos laikas prasideda vaikystėje, kai mamunėlė iš klėties parsinešdavo didelį duonkubilį ir ruošdavosi duonos kepimui. Visada būdavau šalia – tai miltų pabarstydavau, tai kmynų įberdavau… Įgudusios mamunėlės rankos 12 kepalų pašaudavo į krosnį. Ačiū už gražų mūsų sukvietimą ir emocijas. Ačiū už idėją, už pavyzdį, už paskatinimą, už pasidalijimą širdies turtais.
Mokytoja Daiva Bartkuvienė: Prisiminiau, kad mano bočeliai Pateliuose turėjo kepyklą. Ačiū už renginį. Žinojau, kad bus šita ir gera.
Mokytoja Violeta Bražinskienė: Ši valanda ir mane nukėlė į vaikystę, kai mano draugės tėvai kepdavo duoną. Aš sukinėdavaus aplinkui norėdama, kad mane pavaišintų. Pamenu, gaudavau didžiulį ir karštą duonos papentuką, užteptą sviestu. Ji man kvepia ir dabar… Ačiū už idėją, paprastumą, šilumą, bendrumą.
Mokytoja Laima Mockuvienė: Laikas kartu prabėgo greitai, vadinasi, buvo gera, jauku, šilta ir net kvapnu. Tarsi namie. Tą bendrystės valandą galėtume tęsti ir toliau.
Mama Daiva Danilevičienė: Dėkoju už nuostabią popietę apie duonelės kepimą. Duonelę su bananais jau išsikepėme. Nebesulaukėm, kol atvės. Labai skani.
Duona yra gyvenimo simbolis. Duonos kepalėlyje įprasmintas pasaulio sukūrimas. Pati kepu duoną ir šiam procesui skiriu ypatingą reikšmę. Tai yra mano šventas darbas, ir šventas laikas.
Šventos ir kasdienės duonos kiekvienas turėkime šiandien tam, kad galėtume ja dalintis su kitais. Aš pasidalinau savo duona.